Jokubonis

Apie ką tylėjo skulptūros Meistras

Audronė JABLONSKIENĖ,
“Respublikos” žurnalistė

Jau treji metai, kaip nebėra Gedimino Jokūbonio (1927-2006). Po kelių mėnesių būtų atšventęs 80-metį. Ir atsiminimų knygą paliko ant slenksčio. Dar spėjo sužiūrėti nuotraukas, surašyti, kas, kur, su kuo...

Dukteriai Eglei Jokūbonytei teko rūpintis leidybos reikalais (Vilniaus dailės akademijos leidykla), maketuoti. Kaip pati prisipažino, braukiant ašaras prie kompiuterio...

Teko ne kartą bendrauti su meistru, žinojau jo uždarą būdą, nekalbumą, santūrumą. Galvodavau, kad Jokūbonis, kaip ir jo akmeniniai paminklai, atsiveria ne visiems, ne iš karto, tik norintiems ir mokantiems įsiklausyti. Todėl su ypatingu jauduliu ėmiau į rankas jo knygą nelauktai sentimentaliu pavadinimu “Kai žaidė angelai”.



Susitikimas pavilnyje

Pirmąkart “gyvą” Jokūbonį pamačiau 1972-ųjų vasarą Pavilnyje. Svečiavomės su vyru pas dailininkus Zokaičius. Geriant arbatą pro didžiulius studijos langus pamatėme įriedant baltą “Volgą”. Iš jos pirmučiausia iššoko škotų veislės aviganis. “Jokūboniai atvažiavo!”


G.Jokūbonis, jau Respublikinės ir Lenino premijų laureatas, jau akademikas, po Pirčiupių “Motinos” nebenulipantis nuo balto žirgo, buvo ką tik grįžęs iš Ukrainos su 40 tonų granito monolitu Maironio paminklui. Koks buvęs vargas rasti tinkamą karjerą, iškirsdinti reikiamo tūrio monolitą, iškelti į viršų, atvilkti prie geležinkelio rampos, vėliau kranais užkrauti ant vilkiko platformos... Apie įspūdingą Maironio akmens odisėją iš Ukrainos į Vilnių dvi valandas be pertraukos vaizdingai pasakojo... Bronė Jokūbonienė. Skulptorius visą vakarą tylėjo. Į Vilnių grįžome kartu ir neilgos kelionės metu daug įdomybių sužinojau apie kolę Megę.

Pažintis nenutrūko. Tekdavo būti ir Jokūbonių namuose, ir meistro dirbtuvėje, ir jų sodyboje Pašaminės kaime prie Švento ežero, kur visa šeima leisdavo vasaras. Įsitikinau, kad Jokūbonis - nedaugiakalbis, bet įdomus, giliai mąstantis pašnekovas. Eruditas. Jo dirbtuvėje visada būdavo gipso dulkėmis nusėstų knygų, skambėdavo klasikinė muzika. Kartą ten pamačiau Engelso raštų tomelį. Sugavęs mano žvilgsnį paaiškino: noriu suprasti, kaip jis galvojo. Engelsą lipdė ne barzdotą “marksistą”, o jauną idealistą.



Skolingas istorijai



Manau, ir pats buvo idealistas. Tikėjo, kad dailės paskirtis - taurinti žmogaus sielą. Jautėsi esąs skolingas istorijai ir iškiliausiems jos žmonėms. Jautė pareigą “suteikti meninį rūbą daugeliui istorinių datų”. Pirčiupių “Motina” (1960 m.) buvo pirmasis granitinis paminklas Lietuvoje (iki tol būta tik bronzinių Stalino, Lenino ir Černiachovskio). Paskui - Maironis (1977 m.) ir Adomas Mickevičius (1984 m.) Vilniuje, Antanas Vienažindis (1987 m.) Mažeikiuose, Antanas Baranauskas (1999 m.) Seinuose. Nerealizuotas liko paminklas Vincui Mykolaičiui-Putinui, kurtas poeto šimtmečiui (1993 m.). Beveik visi poetai - kunigai.


Nedaug kas žino, kad baigiantis karui septyniolikmetis jaunuolis buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Nors po dvejų metų apsisprendė kitaip, giliai tikintis liko visą gyvenimą. Kiekvieną sekmadienį - į Jokūbo bažnyčią. Patiko, kad maža, jauki, kad netoli namų. Artimai bendravo su Ričardu Mikutavičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Pastarasis prieš Jokūbonio laukiančią širdies operaciją ilgai buvo su juo užsidaręs, o išėjęs pasakė: “Išleidau kaip į frontą”.

Po puikiai pavykusio koronarų šuntavimo klausiau, ar širdis siuntė kokius nors SOS signalus. O jis atsakė: “Jaučiau kažką... Galvojau - nuovargis. Skulptoriaus darbas toks. Kai dirbant ką nors skauda, galvoji, kad taip ir turi būti...” Ypač pavargęs per karščius montuojant Birštone ant Nemuno kranto Vytautą Didįjį. Bet labiausiai nualinusi širdį nuolatinė įtampa. Emocinė, kūrybinė, politinė - visokia.

Knygoje apie tas įtampas, profesines intrigas, derybas su partiniais funkcionieriais - ištisi puslapiai, skyriai. Dauguma jų parašyti patraukliai, intriguojančiai, su santūrios ironijos doze. Dailininkas mielai prisimena profesinius anekdotus. Juokingas situacijas, į kurias ne kartą tekę pakliūti, kūrėjų apsisvaidymus kandžiomis replikomis.

Aprašė ir savo didžiausius rūpesčius - neįgyvendintus paminklų projektus, tarp kurių - ir Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui. Pavaizdavo valdovą medžioklėje ant skriejančio žirgo, su skalikais priešaky. Visa grupė labai dinamiška, veržli, jokio valdoviško oficialumo. O kritikai reikalavo, kad Gediminas būtų majestotiškas, kad valdovas, kad kunigaikštis...

Kai paskutinį kartą lankiausi meistro dirbtuvėje dar jam gyvam esant (2001 m.), su širdgėla pasakė: “Atsiliedinsiu kada nors sau iš bronzos - kad ir mažą...” Nebeatsiliedino.

Prieš išeidama dar sustojau prie didžiulių skarda apkaltų durų, kuriose iškaltas bareljefas vaizdavo 1399 m. mūšį prie Vorsklos, kur, sutriuškinta totorių, žuvo visa Vytauto kariuomenė. Vytautas kaip padėką Viešpačiui už išsigelbėjimą pastatydinęs Kaune bažnyčią. Šitos durys su užrašu “Gloria Victis. Vorksla. 1399. 1991 m.” ir buvo skirtos Kauno bažnyčiai. Deja, po R.Mikutavičiaus mirties... Paklausiau, kodėl pasirinko tokį užrašą: Gloria victis - garbė nugalėtiesiems. O jis atsakė: “Todėl, kad po Vorkslos buvo Žalgiris. Todėl, kad iš savo klaidų daug ko išmokstame”. Galvoje dar kirbėjo kažkokia abejonė. “Ar jis įsitikinęs, kad reikia rašyti “Vorksla”? Man atrodo, Vorskla...” Meistras šyptelėjo ir nieko neatsakė. Atsisveikinome.
Vos atrakinau namų duris - telefono skambutis. Skambino Jokūbonis: “Jūs buvote teisi. Pasitikslinau enciklopedijoje. Dar pažiūrėjau Šapokos istoriją - pasirodo, tikrai Vorskla. O juk nuo mokyklos buvau įsitikinęs...”

Kas meistrą pažinojo, vertino tą jo gebėjimą nebūti neklystančiu. Visada išlikdavo ramus, korektiškas ir nekonfliktiškas.