Jokubonis

Gediminas Jokūbonis – Lietuvos aukso fondas

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Prieš penkerius metus mirusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio panevėžiečiai neužmiršo – ant namo, kuriame gyveno garsus menininkas, pernai atidengta atminimo lenta.

Skulptorius Gediminas Jokūbonis gimė 1927 metų kovo 8 dieną Kupiškio rajone. Kai sukako aštuoneri, 1935 metais su tėvais jis persikėlė į Panevėžį. Čia lankė pradžios mokyklą, o vėliau berniukų (dabar Juozo Balčikonio) gimnaziją. Ją baigęs 1946 metais išvažiavo mokytis į Kauno dailės institutą.



Devyniolikmetis pasirinko studijuoti skulptūrą. Po penkerių metų, 1951-aisiais, persikėlė į Vilnių ir baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą. Sostinėje skulptorius gyveno ir kūrė iki pat savo mirties 2006 metų spalio 8 dieną.



Skulptūros – ir Panevėžyje



Gyvendamas Vilniuje G. Jokūbonis sukūrė daug darbų, įrašytų į Lietuvos dailės aukso fondą. Po Pirčiupių „Motinos“, už kurią buvo apdovanotas Valstybine premija, sukurta „Svajonė“. Tai antkapinis paminklas tėvams, palaidotiems Panevėžio miesto senosiose Apvaizdos tako kapinėse.

Dar vieną antkapinį paminklą G. Jokūbonis sukūrė mokytojui Juozui Janulioniui, palaidotam Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

Nors Panevėžyje garsusis skulptorius gyveno tik vienuolika metų, galime didžiuotis jo sukurtais darbais, išlikusiais iki šių dienų. Menininką mena ne tik jau minėti antkapiniai paminklai, bet ir 2010 metų kovo 5 dieną ant 4-ojo namo Upės gatvėje atidengta atminimo lenta. Šiame name kadaise nuo 1935 iki 1946 metų gyveno G. Jokūbonis. Lenta pagaminta Panevėžiečių klubo bei miesto Savivaldybės lėšomis ir atidengta menininko 83-iųjų gimimo metinių išvakarėse.



Tik Lenino nebėra



Panevėžio Apvaizdos tako ir Kristaus Karaliaus katedros kapines puošiantys skulptoriaus G. Jokūbonio sukurti darbai – Jokūbonių šeimos kapo antkapis ir antkapinis paminklas mokytojui J. Janulioniui – turi istorinę, meninę vertę ir yra įtraukti į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registrą.

Tiesa, 1963 metais G. Jokūbonio mokytojui J. Janulioniui sukurtas antkapinis paminklas nukentėjo: kadangi buvo išlietas iš vario, vagys jį pagrobė. Todėl žymaus pedagogo auklėtiniai susirūpino ir nusprendė atkurti ilgapirščių pavogtą kūrinį. Važiavo į sotinę pas G. Jokūbonio dukterį Eglę ir jos padedami surado maketą.

Pagal jį buvo išlietas naujas bareljefas. Tik jau ne iš vario, bet iš kitokios medžiagos, kuri metalo vagių nedomina.

Beje, Panevėžyje kadaise stovėjo dar vienas kūrinys, kurio autoriumi buvo garsusis menininkas – tai paminklas Leninui. Kadaise puošęs pagrindinę miesto aikštę, dabar paminklas stūkso Grūto parke.



Kūriniai žymiems žmonėms



Iškilusis menininkas sukūrė paminklus Maironiui Kaune, Adomui Mickevičiui ir Kiprui Petrauskui Vilniuje, Antanui Vienažindžiui Mažeikiuose, Antanui Baranauskui Seinuose, Vytautui Didžiajam Birštone ir Kaune, Antanui Basanavičiui Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Martynui Mažvydui Nacionalinėje bibliotekoje, Europos geografinio centro kompoziciją netoli Vilniaus ir daug kitų.

Seiniškiai didžiuojasi G. Jokūbonio 1999 metais sukurtu paminklu vyskupui rašytojui Antanui Baranauskui Seinuose.

Beje, paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir pats autorius. Seinų krašto žmonės dar ir dabar prisimena skulptorių, kuris asmeniškai rūpinosi ir jaudinosi dėl sklypo paminklui, dėl jo statybos organizacinių kliūčių. Todėl G. Jokūbonio paminklas vyskupui A. Baranauskui – ne tik gražus atminimas lietuviams. Jis teikia grožio visiems Seinams.

1998-aisiais skulptorius G. Jokūbonis pastatė paminklą Vytautui Didžiajam Birštone iš šviesiai rausvo granito, atvežto iš Vytauto laikų Lietuvos žemių – Ukrainos. Kas matė kūrėjo skulptūrą Lietuvos kunigaikščiui, sakė, kad skulptorius „grąžino“ Vytautą su žirgu į jo medžioklės vietas.

Įdomią kompoziciją G. Jokūbonis sukūrė Europos geografiniam centrui. Šią vietą žymi memorialinis akmuo ir menininko sukurta balto granito kolona, kurios viršų juosia žvaigždžių karūna.

Profesorius G. Jokūbonis ilgai dirbo pedagoginį darbą Vilniaus dailės akademijoje, išugdė ne vieną žinomą skulptorių. Iki mirties profesorius dalyvavo ir Vilniaus panevėžiečių klubo veikloje.

Vienas žymiausių Lietuvos monumentaliosios skulptūros kūrėjų apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Nuopelnų Lenkijos Respublikai ordino Kavalieriaus kryžiumi.

Liaudies dailininkas, valstybinių ir Lenino premijų laureatas, Rusijos dailės akademijos tikrasis narys G. Jokūbonis prieš penketą metų amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse.



Išleido atsiminimų knygą



Daugelis pažinojusiųjų skulptorių gerai atsimena 2009 metų gegužės 10 dieną. Tądien į Vilniaus Mokytojų namų mažąją salę sugužėjo gausus svečių būrys. Jie visi žinojo, kad verta rinktis paklausyti atsiliepimų apie garbaus profesoriaus G. Jokūbonio ką tik išleistą atsiminimų knygą „Kai žaidė angelai“.

Knygos anotacijoje paties autoriaus parašyta, kodėl ši knyga taip vadinasi: „Ant aukšto šlaito bolavo vienuolynas ir bažnyčia. Nustebino jos vidus – ji buvo visai kitokia nei Kupiškio, kur daug tuščios erdvės... O čia, Palėvenėje, gausu žaismingų, nematytų barokinių figūrų, formų ir skulptūrų. Karalius Dovydas iškilmingai skambina arfa, visi karnizai nusėti angeliukų. Zakristijonas, užvedęs už didžiojo altoriaus, parodė aukštai skliaute ovalinį langą. Jį supo linksma skulptūrinė kompozicija – angeliukai, vienas kitą aplenkdami, tarsi stengėsi pro langą išskristi laukan. Jie žaidė, tarsi eitų slėpynių, kaip ir mes, vaikai! Ši skulptoriaus išmonė taip netikėtai ir nuostabiai priartino prie žemės aukštąjį dangų – padarė tokį jaukų ir paprastą.

Žiūrėjau neatsistebėdamas. Savo vaikiška galvele negalėjau suvokti tos mįslės, kuri įsmigo man ir lydėjo visą gyvenimą – kas verčia nerimti ir veržtis siekiant to, kas amžinai lieka nežinoma ir nepasiekiama.“

Apie G. Jokūbonio prisiminimų knygos atsiradimą kalbėjo jos iniciatorius ir konsultantas Vidmantas Jankauskas, o apie maketavimą ir paruošimą spaudai, paties autoriaus knygos maketo nuostatas – išsamiai ir įdomiai pasakojo profesoriaus duktė Eglė Jokūbonytė.

Skulptoriaus giminaitis ir geras draugas docentas Algirdas Šukys pastebėjo, kad kurdamas Leniną autorius perskaitė net kelias jo knygas, kad suprastų jo mąstyseną, pažintų kontroversišką jo vidinį pasaulį.

Buvo prisiminta, kad vaikystėje ir jaunystėje G. Jokūbonis neišsiskyrė iš savo bendraamžių – buvo draugiškas, švelnus, mėgo žvejoti Lėvens upėje. Vėliau išryškėjo potraukis į meną. Jis ne iškart surado savo gyvenimo kelią: baigęs gimnaziją, mokėsi kunigų seminarijoje, bet suprato, kad žmonių sielas geriau ganys savo meno kūriniais.



Išreiškė epochos dvasią



Prieš penkerius metus Anapilin iškeliavusį mokytoją, skulptorių prisimena jo mokiniai. Štai kaip G. Jokūbonį mena jo mokinys skulptorius Algis Lankelis: „Su skulptoriumi profesoriumi Gediminu Jokūboniu daugiausia yra tekę bendrauti būnant tuometinio Valstybinio dailės instituto studentu.

Studijavau tarybiniais laikais, kai menininkų galimybės reikšti savo požiūrį į visuomeninius procesus buvo varžomos, todėl skulptūros studijos, profesoriaus dėmesys būdavo koncentruojamos ties forma, išraiška.

Kaip ir dera skulptoriui, profesorius G. Jokūbonis pasižymėjo proto ir emocijų pusiausvyra. Jis skatino studentus suvokti formos logiką, teisingą formos ir turinio sąveiką. Ramybė, orumas, vidinė jo paties jėga būdingi ir jo skulptūroms.

Profesorius niekada nekalbėjo per daug, neieškojo pigaus populiarumo tarp studentų. Jo pastabos buvo tikslios, profesionalios, kritiškos. Studentai jį gerbė, jo nuomonė būdavo svarbi.

Profesorius buvo vienas to meto Skulptūros katedros lyderių, stipriai veikusių katedros veiklą. Nemažai skulptorių buvo tarp tų menininkų, kurie Lietuvoje 1990–1995 metais pradėjo naują meninę kalbą, kur svarbesni yra sumanymas, idėja, o ne formalūs ieškojimai. Daugelis jų kūrė naują meno kalbą, savarankiškai gilindamiesi į pasaulinio meno procesus. Manau, prie to prisidėjo ir Skulptūros katedra, kur studentai jautė profesorių pagarbą kūrybiniams ieškojimams, turėjo galimybę dirbti savarankiškai, gavo klasikinės figūrinės skulptūros pagrindus.

Ir paskutiniais gyvenimo metais profesorius domėjosi skulptūrų, naujų monumentų atsiradimu šiandieninėje Lietuvoje. Jam kėlė nerimą šio meno nuosmukis mūsų krašte.

Nedaug menininkų sugebėjo išreikšti savo epochos dvasią taip, kaip ją išreiškė profesorius Gediminas Jokūbonis.“





"Kultūros balsas"